„Ilgą laiką galvojau, kad tiesiog nemėgstu būti tarp žmonių“

Kodėl rankos per pokalbius visada ieškodavo veiklos

Trumpai: per pokalbius mano rankos visada ieškodavo veiklos – sukiodavau telefoną, draskydavau servetėles, krapštydavau nagų odeles. Padėjo ne bandymas priversti jas nejudėti, o duoti joms kitą judesį.

Sveiki, aš Asta. Man 38 metai.

Ilgą laiką galvojau, kad tiesiog nemėgstu būti tarp žmonių. Nebuvau visiškai uždara. Eidavau į darbą, susitikdavau su draugėmis, dalyvaudavau šeimos šventėse ir darbo renginiuose. Iš šalies tikriausiai net neatrodė, kad man tai kainuoja tiek daug energijos. Dažniausiai šypsodavausi, palaikydavau pokalbį ir stengdavausi atrodyti rami. Tačiau mano galvoje tuo metu vykdavo visai kas kita.

Prieš kiekvieną susitikimą iš anksto galvodavau, ką pasakysiu. O jeigu pokalbis sustos? O jeigu pasakysiu ką nors kvailo? O jeigu žmonės pastebės, kad jaudinuosi?

Kartais net paprastas susitikimas prie kavos mano galvoje prasidėdavo dar prieš kelias valandas. Galvodavau, ką apsirengti, kada atvykti, kur atsisėsti ir ką pasakyti pačioje pradžioje. Atrodytų, juk tai tik pokalbis. Tačiau man jis niekada nebūdavo „tik pokalbis“.

Per patį susitikimą stebėdavau kiekvieną savo žodį. Galvodavau, ar nekalbu per garsiai, ar ne per daug pasakoju, ar pakankamai žiūriu žmogui į akis, ar neatrodau neįdomi. Kartais taip stipriai galvodavau apie tai, kaip atrodau kitų akyse, kad net nebegirdėdavau pusės to, ką man pasakoja. Tada nusišypsodavau ir tikėdavausi, kad niekas nepastebėjo.

Grįžusi namo visą pokalbį pakartodavau dar kartą. Kodėl taip atsakiau? Gal nereikėjo to sakyti? Kodėl tuo momentu patylėjau? Gal pasirodžiau keista? Pats pokalbis galėjo trukti dešimt minučių, bet galvoje jį kartodavau visą vakarą.

Artimi žmonės man sakydavo: „Tu per daug galvoji“, „Niekas tavęs taip stipriai nestebi“, „Tiesiog atsipalaiduok“. Aš supratau, ką jie turėjo omenyje. Tik problema buvo ta, kad negalėjau sau tiesiog pasakyti „atsipalaiduok“ ir akimirksniu nurimti. Kuo labiau bandydavau atrodyti rami, tuo labiau stebėdavau save.

Rankos mane išduodavo

Nors iš išorės dažniausiai atrodydavau visiškai normaliai, rankos visada mane išduodavo. Sukiodavau telefoną, draskydavau servetėlės kampus, liesdavau plaukus, barbendavau pirštais į stalą, o dažniausiai krapštydavau nagų odeles.

Tai vykdavo beveik automatiškai. Kartais pastebėdavau tik tada, kai pirštą pradėdavo perštėti. Pažiūrėdavau į savo rankas ir pamatydavau, kad prie vieno ar kelių nagų odelės jau paraudusios. Tada greitai paslėpdavau rankas po stalu.

Man būdavo gėda ne tik dėl to, kaip jos atrodė. Būdavo gėda ir dėl to, kad vėl nesugebėjau sustoti.

Ypač sunku būdavo darbo susitikimuose. Dirbu su žmonėmis, todėl negalėjau tiesiog išvengti pokalbių. Reikėdavo pristatyti savo darbus, atsakyti į klausimus, susipažinti su naujais kolegomis ir kartais kalbėti prieš visą komandą.

Prieš tokius susitikimus eidavau į tualetą patikrinti, kaip atrodau. Nusiplaudavau rankas, pasitaisydavau plaukus ir sau pasakydavau: „Viskas bus gerai. Tiesiog kalbėk.“

Tačiau vos atsisėsdavau prie stalo, rankos vėl pradėdavo ieškoti veiklos. Spausdavau tušinuką, sukiojau telefoną, krapštydavau odeles po stalu. Kartais bijodavau, kad kas nors tai pamatys.

Vieną kartą po susitikimo kolegė paklausė: „Ar tau viskas gerai? Atrodei labai įsitempusi.“ Nors ji paklausė visiškai draugiškai, man pasidarė dar nejaukiau. Visą likusią dieną galvojau, ką ji pastebėjo. Ar drebėjo mano balsas? Ar matė, kad krapštau pirštus? Ar kiti irgi tai pastebi?

Tą vakarą grįžau namo pavargusi taip, lyg būčiau dirbusi ne aštuonias valandas, o visą parą. Nes vargino ne tik pats bendravimas. Vargino nuolatinis savęs stebėjimas.

Ką bandžiau

Bandžiau įvairius dalykus. Prieš susitikimus giliai kvėpuodavau, telefone turėjau kelias meditacijos programėles, žiūrėdavau vaizdo įrašus apie pasitikėjimą savimi, rašydavausi, ką pasakysiu. Kartais net iš anksto sugalvodavau atsakymus į klausimus, kurių niekas taip ir neužduodavo.

Kai kas padėdavo pasiruošti. Tačiau pačią akimirką mano rankos vis tiek nerimdavo.

Pokalbis kavinėje

Apie tai vieną dieną papasakojau draugei. Sėdėjome kavinėje, o aš visą laiką plėšiau servetėlę į mažus gabalėlius. Ji kurį laiką žiūrėjo ir galiausiai paklausė: „Ar tu pastebi, kad visada kažką darai rankomis?“

Pažiūrėjau į suplėšytą servetėlę ir nusijuokiau. „Žinau. Negaliu nustoti.“

Ji pasakė: „Gal tau nereikia priversti rankų visiškai nejudėti. Gal reikia duoti joms kitą judesį.“

Tada ji parodė ant piršto esantį žiedą. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė kaip paprastas, subtilus papuošalas. Tačiau jo dalį buvo galima sukti. Tai buvo „Calmy“ besisukantis žiedas.

Draugė sakė, kad jį suka per ilgesnius pokalbius, laukdama arba tada, kai jaučia, kad rankos pradeda nerimti. Ji leido man pabandyti.

Pasukau žiedo dalį nykščiu. Tada dar kartą. Jausmas buvo paprastas, bet malonus. Pirštai turėjo aiškų judesį, todėl nebereikėjo draskyti servetėlės.

Tą vakarą apie žiedą dar pagalvojau. Nenorėjau tikėtis stebuklo. Jau buvau skaičiusi daug patarimų ir bandžiusi įvairių dalykų. Tačiau man patiko viena mintis. Žiedas nebandė manęs priversti visiškai nejudėti. Jis tiesiog suteikė rankoms kitą pasirinkimą.

Užsisakiau vieną sau.

Kas pasikeitė

Kai gavau siuntą, iš pradžių pradėjau žiedą nešioti tik darbe. Jis atrodė kaip įprastas papuošalas, todėl niekas neklausinėjo, kam jis skirtas.

Pirmą kartą sąmoningai jį pasukau prieš skambutį su nauju klientu. Kaip visada, prieš skambutį galvojau, ar viską pasakysiu teisingai. Ranka jau judėjo link nagų odelių, bet vietoj jų paliečiau žiedą ir pradėjau lėtai sukti jo dalį.

Aš vis tiek jaudinausi. Skambutis vis tiek buvo svarbus. Tačiau rankos jau turėjo ką veikti.

Po skambučio pastebėjau, kad visą laiką nekrapščiau odelių. Tai atrodė kaip labai mažas dalykas, tačiau man jis buvo svarbus.

Po truputį pradėjau sukti žiedą ir kitose situacijose: laukdama, kol prasidės susitikimas, kalbėdama su nauju žmogumi, sėdėdama kavinėje, važiuodama viešuoju transportu, stovėdama eilėje ar per šeimos susibūrimus, kai vienu metu kalba daug žmonių.

Žiedas nepadarė manęs staiga labai drąsia ar visiškai atsipalaidavusia. Vis dar būdavo situacijų, kuriose jausdavausi nejaukiai. Vis dar kartais pergalvodavau pokalbius. Tačiau pastebėjau, kad rankos vis dažniau rasdavo žiedą, o ne odeles, telefoną ar servetėlę.

Man nebereikėdavo nuolat galvoti: „Neliesk nagų“, „Nesukiok telefono“, „Nedraskyk servetėlės“. Vietoj draudimo atsirado kitas veiksmas.

Po kelių savaičių pastebėjau, kad nagų odelės atrodo geriau. Jos nebebuvo taip dažnai paraudusios, nes turėjo laiko sugyti. Tačiau svarbiausia buvo net ne tai.

Per susitikimus dalį savo dėmesio pagaliau galėjau skirti pačiam pokalbiui, o ne tam, ką tuo metu daro mano rankos. Pradėjau geriau girdėti, ką man sako. Rečiau galvodavau, kaip atrodau iš šono. Ir nors vis dar jausdavausi nedrąsiai, nebereikėdavo papildomai slėpti rankų po stalu.

Dabar „Calmy“ žiedą nešioju beveik kasdien. Kitiems jis yra tiesiog papuošalas. Niekas nežino, kad per nepatogią tylą ar svarbų pokalbį tyliai suku jo dalį.

Man patinka, kad nereikia išsitraukti jokio daikto, atsidaryti programėlės ar aiškinti, ką darau. Žiedas jau yra ant mano rankos.

Ką noriu pasakyti sąžiningai

Nenoriu sakyti, kad „Calmy“ panaikino mano socialinį nerimą ar išsprendė visas problemas. Taip nebuvo.

Su savo savijauta mokausi dirbti ir kitais būdais. Stengiuosi mažiau vengti bendravimo, kalbėtis su artimais žmonėmis ir nepykti ant savęs už tai, kad kai kurios situacijos man yra sunkesnės.

Tačiau „Calmy“ man tapo paprastu įrankiu rankoms tomis akimirkomis, kai anksčiau nežinodavau, kur jas dėti.

Ilgą laiką maniau, kad turiu tiesiog nustoti jaudintis. Dabar suprantu, kad kartais užtenka pradėti nuo daug mažesnio dalyko. Ne nuo bandymo kontroliuoti kiekvieną mintį, o nuo vieno mažo judesio, kuris padeda išbūti akimirkoje.

Jeigu ir tu per pokalbius sukioji telefoną, draskai servetėles, vynioji plaukus ar krapštai nagų odeles, galbūt tavo rankos taip pat tiesiog ieško veiklos.

Kitiems „Calmy“ yra gražus žiedas. Man jis tapo diskretišku pasirinkimu tomis akimirkomis, kai nežinau, kur dėti rankas.

Calmy žiedas yra papuošalas, o ne medicinos priemonė, ir nepakeičia specialisto pagalbos.